» Antigonė Salihu: Krijimtaria letrare e shkrimtarit Herman Hesse dhe romani Sidarta

Hyrje

I.

Tema, Letėrsia gjermane e shekullit XX, ka pėr qėllim tė nxjerrė nė dritė, njė segment tė  rėndėsinė e kėsaj letėrsie, jo vetėm pėr letėrsinė dhe kulturėn gjermane, por edhe pėr letėrsinė e pėrgjithshme, botėrore.

Duke qenė se shumė vepra tė kėsaj letėrsie janė pėrkthyer edhe nė gjuhėn shqipe, pa dyshim se kjo letėrsi  njihet mirė edhe nga lexuesit shqiptarė, tė cilėt nė literaturėn shkollore kanė mėsuar e mėsojnė veprat e Gėtesė, Shilerit, Lesingut, Tomas  Manit, Remarkut, Cvajgut, Hesses, Kafkės e shumė tė tjerėve.

Letėrsia gjermane ėshtė e begatshme pėr nga tematika qė trajton, ndėrkohė qė disa nga krijuesit e njohur tė kėsaj letėrsie kanė bėrė emėr dhe janė pėrkthyer nė shumicėn e gjuhėve tė botės.

Nė kėtė mes krijuesish tė njohur shquhet shkrimtari gjerman, Herman Hesse (1877- 1962) i cili nė vitin 1946 ka fituar edhe ēmimin nobėl pėr letėrsi.

Tema, tė cilėn do ta trajtoj lidhur me romanin “Sidarta”  tė kėtij shkrimtari, mė bėn pėrshtypje nė radhė tė parė pėr meditacionin e tij nė trajtimin me shumė zell tė  jetės sė asketėve brahmanė, traditė fetare kjo, e cila  nuk ka qenė sa duhet e njohur pėr lexuesit evropianė. Mėnyra sikur i qaset temės, shkrimtare Hesse, ėshtė e veēantė, ėshtė  shumė e kuptueshme, e rrjedhshme dhe e pėrmbushur me elemente narrative, tė cilat shkrihen natyrshėm nė tėrėsinė kompozicionale tė veprės.

Romani “Siddharta” vazhdon tė mbetet njėra ndėr veprat mė tė lexuara tė letėrsisė botėrore dhe pikėrisht pėr kėtė do tė mundohem tė zbėrthej disa veēori tė kėsaj vepre.

Nė trajtimin e kėsaj teme jam shėrbyer me literaturėn e shkruar nė gjuhėn gjermane, por edhe nė gjuhėn shqipe si dhe me shkrime tė botuara nė faqe tė shumta tė internetit, sikur janė  shkrimet e publikuara nga  autorėt:  Petraq Kolevica, Heide Soltau, Ahmet Qeriqi, Remzi Salihu, Silke Liria Blumbach e tė tjerė...

 

II.

Letėrsia gjermane e shekullit XX

 

Populli gjerman nė shekullin XX ka kaluar nėpėr njė rrugė tejet specifike, pėr shkak tė kontradiktave mė mėdha sociale, politike e ideologjike si dhe rrethanave ekonomike e politike qė kanė mbretėruar nė botė, veēanėrisht nė Evropėn e  shekullin XX. Pavarėsisht rrethanave tragjike, qė ka pėsuar Gjermania gjatė dy luftėrave botėrore, por edhe shumė popuj tė botės nga ideologjia naziste e Rajhut tė Tretė, populli gjerman ruajti nė qenien dhe shpirtin e tij besimin nė njeriun, faljen dhe mirėkuptimin pėr popujt, plagė tė mėdha tė cilėve u kishte shkaktuar, Adolf Hitleri, me makinerinė e tij tė luftės.

Letėrsia gjermane e shekullit XX, ka shėnuar ngritje tė madhe cilėsore me disa nga emrat mė tė njohur tė shkrimtarėve me pėrmasa botėrore si: Tomas  Man, Herman Hesse, Franc Kafka, Erih Maria Remark,  Stefan Cvajg, Bertold Breht, Gynter Gras, Peter Hendke, Martin Valser,  Elias Kaneti e tė tjerė.  

Shkrimtari i madh gjerman Tomas Man (1875-1955) me romanin e tij "Budenbrokėt", ka pėrshkruar me besnikėri  shkatėrrimin e njė familjeje tregtarėsh nga Lybeku. Nė muzeun e Hajnrih dhe Tomas Manit nė Lybek ėshtė ngritur njė dhomė, e cila bazohet nė tregimet precize tė Tomas Manit. Ndėrkohė qė romanet e Tomas Manit, si pėr shembull „Mali Magjik“ (Der Zauberberg) dhe "Vdekja nė Venedik“, (Der Tod in Venedig), bėjnė fjalė pėr perėndimin e borgjezisė sė lartė tė kohės.

Nė krijimtarinė e shkrimtarit tė madh gjerman, Herman Hesse (1877-1962) trajtohet kryesisht tema e vuajtjes sė individit dhe kėrkimi i vetvetes. Kjo  ėshtė tema kryesore nė romanin e tij „Ujku i stepave“  (Der Steppenwolf). Nė kėtė roman, shkrimtari  trajton njė njeri, qė lufton i vetėm dhe rrezikon tė thyhet nga vuajtjet e brendshme. Si "Siddhartha", vepra tjetėr e Heses qė tregon njė histori pėrrallore tė kėrkimit religjioz tė vetvetes ashtu edhe „Ujku i stepave“ lexohen shumė, edhe prej tė rinjve tė sotėm. "Siddhartha" ka qenė njė libėr kulti, jo vetėm sepse personazhi kryesor konsumonte edhe droga. (Heide Soltau, Dojēe Vele,  18. 7. 2008).

Njė rol tė rėndėsishėm nė letėrsinė gjermane ka luajtur edhe shkrimtari i madh i nivelit botėror, Franc Kafka.

Franc Kafka ka shkruar njė mori me tregime, novela e romane. Ai u bė i njohur sidomos pas vdekjes, ku bota e lexuesve jo vetėm, nė vendet ku flitet gjermanishtja, por sidomos nė Francė, e lexoi dhe ēmoi lart  krijimtarinė e kėtij shkrimtari, i cili vazhdon tė mbetet njėri ndėr krijuesit mė tė lexuar, por edhe mė enigmatikė  nė mbarė  botėn. Veprat e tij mund tė kundrohen nga aspekte tė ndryshme pėr tė zbėrthyer botėn e tij, meditimin shumė tė thellė, mbase edhe parashikimin pėr fatalitetin qė pėsoi populli hebre gjatė kohės sė sundimit tė Rajhut tė Tretė, ku miliona hebrenj u burgosėn u arratisėn, u  vranė dhe u zhdukėn nė mėnyrėn mė barbare, qė kishte njohur ndonjėherė njerėzimi, duke pėrjashtuar edhe inkuizicionin mesjetar. (A. Q. Bota e trishtuar dhe absurde e Franc Kafkės).

Maria Remark ėshtė po ashtu  njėri ndėr  shkrimtaret mė tė njohur tė letėrsisė  gjermane tė shekullit XX. Ai lindi me 22 Qershor 1898 nė Osnabrück dhe vdiq me 25 Shtator nė Lokarno tė Zvicrės. Biografia dhe shkrimet e Remarkut janė tė prekura thellėsisht nga historia gjermane e shekullit te XX, sikur janė, fėmijėria dhe rinia e tij nė qytetin imperial te Osnabrück dhe Lufta e Parė Botėrore. Me romanin “Asgjė e re nga fronti i perėndimit”, publikuar pėr herė tė parė nė vitin  1929, Remarku pati njė njohje mbarė botėrore, qė vazhdon akoma dhe nė ditėt e sotme. Romanet mė tė njohura tė Remarkut  janė: “Rruga e Kthimit(1931)”, “Tre Shokėt (1936-1938)", “Harku i Triumfit (1945)”, “Obelisku i Zi (1956)”, edhe “Njė Natė nė Lisbon  (1962)”. Veprat e Remark janė pėrkthyer nė mė shumė se pesėdhjetė gjuhė tė botės.(Ballkan Web, Madame Baterflaj).

Nė njė mėnyrė tjetėr, anti borgjeze,  shkruan Elias Kaneti (Elias Canetti)  (1905-1994). I lindur nė Bullgari, i rritur nė Angli, Zvicėr, Austri dhe Gjermani, ai jetoi pas emigrimit, mė 1938, nė Londėr. Kaneti ishte me origjinė hebraike. Nė autobiografinė e tij me disa vėllime ai tregon pėr jetėn nė kultura dhe gjuhė tė ndryshme.

Nacional-socializmi dhe luftėrat luajnė njė rol tė rėndėsishėm si temė nė letėrsinė e re gjermane. Qė nga Gynter Gras  (1927) tek Martin Valser  (1927), Bernhard Shlink  (1944) dhe Julia Frank (1970), autorėt pėrqendrohen kryesisht nė botėn e brendshme tė figurave tė tyre, si ndikon koha tek karakteret dhe sjelljet e tyre, si jetojnė ata dhe si bėhen fajtorė.  Ky grup autorėsh fillon qė mė 1959 me  Gynter Grasin, me romanin e tij tė sunduar nga pamje surrealiste „Daullja prej teneqeje“  (Die Blechtrommel), qė flet pėr njeriun qė nuk rritet mė, Oskar Matzerathin, i cili vėzhgon tė rriturit me perspektiven e njė fėmije. Gras u kthye me tė nė instancė morali nė Gjermani. Fakti qė ai vetė ka marrė pjesė nė ushtrinė hitleriane, doli mė vonė me librin e tij „Duke qėruar qepėn” (Beim Häuten der Zwiebel).

Ndėrkohė qė autorėt e vjetėr kanė qenė personalisht tė pėrzier nė periudhėn e nacional-socializmit, autorėt e rinj sjellin tone tė reja nė letėrsi. Bernhard Shlink me romanin e tij "Lexuesi"  (Der Vorleser), qė bėn fjalė pėr njė analfabete dhe roje kampi pėrqendrimi, dhe Julia Frank me "Gruaja e mesditės” (Die Mittagsfrau), qė flet pėr njė nėnė, e cila duke u pėrpjekur tė shpėtojė lė nė mes tė rrugės fėmijėn e vet. Tė dy historitė janė tė pazakonta, destruktive. (Heide Soltau, Dojēe Vele,  18. 7. 2008)

 

Bertolt Breht (Bertold Breht ) i njohur si Eugen Berthold Friedrich Brecht u lind mė  1o shkurt tė vitit 1898, vdiq me 14 gusht 1956) ėshtė njėri ndėr dramaturgėt  mė tė mėdhenj tė Gjermanisė, i njohur edhe si teoricien i teatrit, poet lirik dhe kritik letrar. Brehti ka lindur nė njė familje borgjeze. Tekstet e tij tė para i ka botuar  nė vitin 1914, nė kohėn kur studionte mjekėsinė. Nė vitin 1918 shkroi dramėn e tij tė parė, tė titulluar “Bael”, pastaj shkroi dramat: “Bubullimat e natės”, “Nė xhunglėn e qyteteve” e drama tė tjera me tė cilat u bė shumė i njohur dhe i popullarizuar sidomos pėr qėndrimin e tij antifashist. Nė vitin 1933, regjimi i kohės dogji dhe ndaloi veprat e tij, ndėrkohė qė Brehti u largua nga Gjermania. Nė vitin 1949 vendoset nė Berlin. I frymėzuar me idetė socialiste, themeloi Teatrin epik, ku dramaturgjia ishte krejtėsisht episodike.  Brehti i takon gjeneratės tė dramaturgėve, tė cilėt nė themel tė artit tė tyre mendonin se ēdo krijim artistik  duhet tė vihet nė shėrbim tė transformimit tė shoqėrisė, tė jetės dhe mendjes sė njeriut. Ai mbėshteste me forcė letėrsinė e angazhuar sociale, e cila ishte e njohur nė tė gjitha vendet ku mbizotėronte sistemi socialist e komunist. (Danubius Forum, 13 shtator 2009)

 

III. Kthesa e madhe e letėrsisė gjermane nė shekullin XX

 

Kthesa mė e madhe e letėrsisė gjermane do tė ndodh nė shekullin 20. Ky shekull sjell shumėllojshmėrinė e veēantisė sė poetėve qė kanė prekur stile dhe metoda tė ndryshme. Dhuna dhe tėrmetet e tė dy Luftėrave botėrore, Revolucioni Social, Vrasja nė masė, Holokausti, dėbimi masiv, kanė qenė imazhe dhe frymėzime tė shumta e tronditėse, qė kanė ngritur e kanė zhvilluar pikėpamje e qasje, stile tė ndryshme tė veprimit dhe krijimit tė autorėve. Dalja nga shekulli 19 kėrkonte dritare tė reja, dritė shkėlqimi, pėr tė tejkaluar shikimin njėanshėm nėpėr fushėn e gjerė e tė shkretuar nga dhuna dhe padrejtėsitė e shumta tė kohės. Gjetjen e rrugės sė vėrtetė, nė shekullin e ri njerėzimi evropian e kishte tė vėshtirė. Andaj u bėnė pėrpjekje tė mėdha pėr ta gjallėruar dhe mbjellė me kujdes atė lėndinė, hapėsirė tė djegur e tė shėmtuar nga dhuna e krimi, me njė fryt tė ri, ishte kėrkesė e madhe e kohės. Kėtu duhet tė theksojmė se nė pėrjashtim tė disa autorėve, letėrsia antifashiste nė Gjermani vepronte nė egzil, Gjithsesi, se gjatė kėsaj kohe nė Gjermani nuk ishin tė gjithė nazist. Autorėt si Erih Kastner, Hans Erih Nosak apo Elizabet Langaser, qė s’kishin kurrfarė kompromisi ndaj sistemit, nuk mund tė shkruanin, se ēka donin nė tė vėrtet ata tė shkruanin. Nė atė kohė kishte edhe vepra tė guximshme qė nė mėnyrė kritike dhe alegorike shkruanin pėr sistemin e kohės. Gjatė kėsaj periode vepronte edhe elita kulturore e Republikės sė Vajmarit. Kjo kohė nuk ishte vetėm epoka e kulturės eksperimentale, por ishte edhe koha e konflikteve tė mėdha kulturore. (Remzi Salihu: Lirika moderne dhe avangardja nė letėrsinė gjermane, Portali Akllapi net, 22. 12. 2009).

Letėrsia gjermane e shekullit XX me besnikėri ka pasqyruar epokėn e kontradiktave tejet tė thella nė shoqėrinė gjermane, por edhe raportin e Gjermanisė me shtetet fqinje, Evropėn e botėn. Kjo epokė karakterizohet me dy luftėra botėrore, ku Gjermania pėsoi tragjikisht bashkė me popujt e tjerė, por shpirti krijues i kėtij populli, artistėt, shkrimtarėt, poetėt dramaturgėt, pėrveē nė raste tė rralla u bėnė zėdhėnės tė ideve pėrparimtare e demokratike dhe nuk u pajtuan me krimet, holokaustin, dėbimet e masakrimet qė u bėnė kundėr popujve.

 

 

IV

 

1. Herman Hesse - Jeta dhe Veprat

 

Hermann Hesse ėshtė njėri nga shkrimtarėt mė tė shquar gjermanė tė shekullit tė njėzet. Lindi mė 2 korrik 1877 nė njė qytet pranė Württembergut dhe vdiq nė Lugano tė Zvicrės mė 9 gusht 1962. Ishte djali i njė pastori (prifti) dhe nipi i njė misionari kalvinist. Ky ambient familjar ndikoi nė formimin e personalitetit tė tij. U dėrgua tė studionte pėr teologji, por mėsimet fetare i braktisi shpejt! Punoi si mekanik dhe librar nė Tübingen. Nė botėkuptimin e tij moral e filozofik ishte natyralist, mistik, budist, aktivist faustian, por gjithmonė intimisht fetar.

 

Lufta e Parė Botėrore i shkaktoi njė krizė tė rėndė shpirtėrore. Doli haptas publikisht kundėr dallgės sė barbarive qė pėrshkoi Evropėn dhe madje arriti ta ndiente veten fajtor pėr tė kėqijat e kohės. Edhe mė vonė, nga vetė formimi i tij shpirtėror, ishte qė nė fillim kundėr nazizmit. Hermann Hesse ėshtė poet e prozator me prodhimtari me vlera artistike tė larta e sasi tė jashtėzakonshme. Librat e tij me romane, poezi shkrime kritike politike, kulturore dhe letrare, mesatarisht arrin nė 80 milion ekzemplarė nė tė gjithė botėn, duke e bėrė kėshtu njėrin nga shkrimtarėt evropianė mė tė lexuar tė shekullit tė njėzetė.

Mė 1921 u bė qytetar zviceran dhe 1946 iu dha ēmimi Nobel nė letėrsi. Romani i tij i parė ishte "Hermann Lauscher" (1901) por ai qė e bėri tė shquhej ishte romani "Peter Camenzind" (1904) mė vonė mjaft i admiruar u bė romani "Unterm Rad" (Nėn rrotė) 1906 tek i cili, me thekse tragjike e patetike paraqitet kriza e njė adoleshenti tė vėnė nėn njė disiplinė antinjerėzore tė shkollės prusiane. Vazhdojnė pastaj libra tė tjerė me novela e tregime: "Diesseits" (Kėtej, nga kjo anė, 1907) "Nachbarn" (Fqinjė, 1908) "Umwege" (Rrugė e gjatė, 1912) etj. Shėnime udhėtimesh nė Indi - Aus Indien (1913). Gjatė Luftės sė Parė Botėrore, nxori tregimin "Schön ist die Jugend"  (Rinia ėshtė e bukur, 1916). Por katastrofa e luftės nė Evropė solli tek ai njė pėrmbysje tė thellė e bashkė me tė dhe njė pjekuri tė motiveve personale. Frut i kėtyre ishte libri "Damian, die Geschichte von Emil Sinclairs Jugend" (Demiani, historia e rinisė sė Emil Sinclair-it, 1919). Kjo ėshtė njė vepėr e rėndėsishme, sepse ėshtė ndėr tė para nė Evropė qė ve nė dukje ndikimin e psikanalizės. Te Demiani paraqiten tė rinjtė e universiteteve gjermane, jeta e tė cilėve shkatėrrohet nga presioni i luftės.

Perla tė vogla tė vėrteta tė artit tregimtar janė "Kurgast" (Miku i  kurimit) dhe "Bilderbuch" (Libri i portreteve) tė dy, mė 1925. Shumė i rėndėsishėm ėshtė veēanėrisht romani "Stepenwolf" (Ujku i stepės, 1927) ku, siē thoshte, tregoi: "Ferrin e brendėsisė sė vet". Kriza shpirtėrore dhe forma e jetės sė njeriut modern ėshtė tema e "Ujkut tė stepės", tė kėsaj autobiografie qė ndonėse e varfėr nė veprime ėshtė e pasur nė mendime, ku lexuesit tė vėmendshėm i tregon "kaosin e botės sė tij shpirtėrore". Origjina e kėsaj krize identiteti ėshtė urrejtja ndaj njė shoqėrie qė shkon verbėrisht nga njė luftė botėrore

nė tjetrėn, neveria ndaj njė kulture servile dhe frika ndaj njė jete

tė brendshme "tė pėrciptė e tė normuar". Ndėr veprat e tjera mund tė pėrmendim "Narzic und Goldmund" (Lulet Narcis dhe gojėartė) e veēanėrisht "Das Glasperlenspiel" (Loja e perlave tė qelqta, 1943) qė pėrbėn "shumatoren" e tė gjitha shqetėsimeve, studimeve dhe anktheve fetare tė shkrimtarit tė shquar.

Pėrveē shkrimeve nė prozė, Hermann Hesse shquhet si poet me mė shumė se 680 poezi tė pėrmbledhura nė 12 vėllime. Poezitė e tij dallohen pėr ndjesi tė hollė e pėrsosmėri tė vargut. Temat e tyre janė ato tė anėve mė delikate e mė tė rėndėsishme tė shoqėrisė njerėzore, si vėllavrasja (Kėnga e vdekjes sė Abelit), trishtimi, vetmia etj.Vėllimet e tij me poezi janė:

"Romantische Lieder" (Kėngė romantike, 1898),  "Gedichte" (Poezi, 1902), "Unterwegs" (Nė rrugė, 1911), "Musik des Einsamen" (Muzika e vetmitarit, 1915), "Ausgewehlten Gedichte" (Poezi tė zgjedhura, 1921), "Krisis" (Krizė, 1928), "Trost der Nacht"  (Ngushėllimi i natės, 1929), "Vom Baum des Lebens" (Nga pema e jetės, 1933), "Neue Gedichte" (Poezi tė reja, 1937), "Der Blütenzweig" (Dega e lulėzuar, 1945), "Die späten Gedichte" (Poezitė e vona, 1963). Pavarėsisht nga titujt e vėllimeve dhe temat e shumta tė poezive tė tij, ato, pėrmbledhtas, mund tė quhen autobiografi lirike e poetit. (Petraq Kolevica, Shtėpia botuese, “Naim Frashėri”, Tiranė, 1987).

Ndėrsa stili i veprave tė Hesse-s ėshtė tradicional, mesazhet e tyre janė tepėr moderne. Hesse u tregon atyre qė kėrkon kėshillė se si mund ta gjejnė brenda vetes. Sipas tij, hapi i parė pėr ta
pėrmirėsuar botėn ėshtė ta pėrmirėsosh veten. Pėr tė realizuar drejtėsi sociale dhe politike, ai vė nė dukje rėndėsinė e ndėrgjegjes personale. I kundėrshton pikėpamjet fetare sipas tė cilave njeriu ėshtė i lig prej natyrės dhe duhet tė poshtėrohet. Kundėr kėsaj ai vė bėrthamėn pozitive tė tė gjitha feve, kontributin e tyre pėr njė ekzistencė njerėzore kuptimplotė. „Kush e mohon veten as nuk mund t'i thotė ‚po` Zotit", shkruan, dhe: „Besoj se njėra fe ėshtė pėrafėrsisht aq e mirė sa tjetra". Hesse ėshtė bėrė shkrimtari gjerman i shekullit tė XX-tė qė lexohet mė shumė. Kundėrshtimin mes mendjes dhe jetės (natyrės), qė i ishte rrasur nė kokė dhe qė pėrshkon prozėn e tij si filli i kuq, e ka kapėrcyer duke arritur njėsinė e artit me jetėn. ( Silke Liria Blumbach, pėrkthyese,  Gazetare – Shkrimtare, AL-GJ-EN-FR-PT)

"As tė gjithė librat e botės nuk tė japin dot lumturinė, por nė fshehtėsi tė kthejnė nė vetvete. Atje gjen gjithēka pėr tė cilėn ke nevojė: dielli, yjet dhe hėnėn. Sepse, drita qė po kėrkoje jeton brenda teje. Urtėsia qė ke kėrkuar pėr njė kohė tė gjatė nėpėr biblioteka, tani shkėlqen nė ēdo fletė, sepse tashmė ėshtė e jotja”. Kėshtu shkruante Herman Hesse, shkrimtari, poeti dhe piktori gjerman, fitues i ēmimit “Nobel” pėr letėrsinė nė vitin 1946. Pėr lexuesin shqiptar, shtėpia botuese “Besa”, me seli nė Itali, por e njohur pėr botimin e letėrsisė shqiptare, sjell shqip disa tregime tė pabotuara nga Hesse, pėrkthyer nga Zana Vokopola. Libri i titulluar “Miqėsia” nis me njė nga tregimet e njohura tė shkrimtarit gjerman, ndėrkohė qė nė kopertinė paralajmėrohet se nė kėtė botim do tė gjenden edhe tregime tė tjera tė pabotuara mė parė. Nė fakt, Hesse jetoi njė jetė tė larmishme. Momente tė veēanta lindėn veprat e tij, vėllime tė tėra nė poezi, tregime dhe romane. Pjesa mė e madhe e tyre pėrshkohen nga interesat e tij pėr ekzistencializmin, spiritualizmin, misticizmin, e jo mė pak nga filozofia hindu dhe budiste. Herman Hesse u lind nė njė familje me bindje tė forta fetare, tė cilėt e nxitėn drejt studimeve teologjike. Por ai, me njė natyrė rebele qė e karakterizonte, arriti tė ēlirohej nga kėto angazhime dhe t’u kushtohej prirjeve tė tij artistike. Jeta dhe vepra e Herman Hesse-s qė nė fillim u karakterizua nga kontrastet mes traditės familjare dhe ndikimit tė ambientit tė jashtėm. 

 

"Mė 2 korrik 1877, njė tė hėnė, nė fund tė njė dite tė lodhshme, Zoti na dha fėmijėn kaq shumė tė dėshiruar. Hermani ynė, i bukur dhe i shėndetshėm sapo kishte lindur dhe ishte i uritur. I kthente sytė blu tė kthjellėt drejt dritės; shembull i njė fėmije tė shėndetshėm dhe tė fuqishėm”, - shkruan nė ditarin e saj, e ėma e tij, Maria Gundert Hesse, e cila kishte sjellė nė jete Hesse nga martesa e dytė. Mė 1904 u martua me Maria Bernoulli, njė fotografe profesioniste me tė cilėn pati edhe tre fėmijė: Bruno, Heiner dhe Martin. Bashkė me Marian u shpėrngulėn nė njė fshat me synimin qė pranė natyrės do tė ishin mė pranė pikturės, fotografisė dhe arteve, por nė fakt nuk ndodhi ashtu. Martesa e tyre nuk shkonte mirė. Ajo ishte nėntė vjet mė e madhe dhe shumė natyrė e lirė. Tė kėsaj kohe janė disa romane si: “Tė afėrmit” (1908), “Gertrude” (1910), dhe vėllimi me poema “Nėn tokė”(1911). Pėrjeton suksesin. Vlerėsohet me ēmime dhe bėhet pjesė e rretheve tė njohura letrare. Por, sėrish ndjehej i vetmuar. Provoi pikturėn, teosofinė dhe besimet indiane. Pėrjeton Luftėn e Parė Botėrore, ndėrsa vitet ’20 shėnuan njė tjetėr krizė emocionale pėr tė. I kėsaj kohe ėshtė romani “Ujku i stepės”(1927). Martohet pėr tė dytėn herė me kėngėtaren Ruth venger, 20 vjet mė tė vogėl se ai, por martesa nuk zgjati. Pėr tė tretėn herė u martua me Ninon Dolbin Auslander, e cila i qėndroi pranė deri nė vdekje. Regjimi nazist i solli probleme pėr veprat e tij letrare, ndėrkohė qė ai mendonte se artisti nuk duhet tė ndikohej nga klima politike. Pas Luftės sė Dytė Botėrore, mė 1945, Hesse zbulohet papritur nga kritikėt dhe lakohet shumė nė media. Por, nuk i munguan edhe telashet, pėr qėndrimin qė kishte mbajtur regjimi nazist ndaj veprave tė tij. Edhe pse mori shumė ēmime, pėrfshirė kėtu edhe ‘Nobel’, Hesse u zhgėnjye nga zhvillimet e reja tė shoqėrisė. Vdes mė 1962, nė moshėn 85-vjeēare.

(Zana Vokopola, libri Miqėsia, Shtėpia botuese “Besa” nė Itali)

Duke shkruar pėr veēoritė krijuese tė shkrimtarit tė madh gjerman Herman Hesse, kritikja letrare italiane, Ornela Leone, nėnvizon se Herman Hesse  ishte njė krijuar nė kėrkim, Krijimtaria e tij artistike nuk kufizohet vetėm me faktin se ai mori ēmimin Nobel pėr letėrsi nė vitin 1946, por edhe pėr rravgimet e tij jetėsore. Gjatė rrugėtimeve tė tij nėpėr vende tė ndryshme tė botės e deri nė Indi, ai pėrjetoi edhe njė krizė personale, e cila ėshtė edhe pika qendrore e krijimtarisė sė tij, sidomos sa iu pėrket bindjeve tė tij religjioze dhe fetare. ( Ornela Leone:  Herman Hesse ishte kėrkimtar gjatė tėrė jetės)

 

2.

Romani “Loja e perlave tė qelqta”, "Das Glasperlenspiel"  i shkruar nė vitin  1943, ėshtė njėra ndėr veprat mė tė realizuara tė Hessit, ku ai ka pėrshkruar shqetėsimet e tij intelektuale, studimet dhe konceptet  fetare pėrmes njė gjuhe tė pasur me figura e metafora tė shquara artistike, tė ngjeshura me njė harmoni tė ēuditshme . Nė pjesėn e parė tė librit ai ka pėrshkruar disa zhvillime historike nė shkencė dhe nė arte, duke ndėrthurur edhe definicionin e tyre, qė lidhet  me zhvillimin e lartė tė fshehtėsisė gjuhėsore, ku  sipas tij kanė ndikim tė jashtėzakonshėm artet dhe shkenca, pėrkatėsisht matematika dhe muzika. Kjo pėrbėn lojėn e tij specifike me tė gjitha pėrmbajtjet dhe vlerat e kulturės. Kjo lojė, sipas romanit tė Hessit ka lindur nė tė njėjtėn kohė nė Gjermani dhe nė Angli.

Fillimisht kjo lojė kishte shėrbyer si njė mėnyrė hyjnore pėr ushtrimin e mbamendjes  te nxėnėsit.

Shpikėsi, Bastijan Pero prej Kalves, kishte shfrytėzuar perlat e qelqta nė vend tė numrave, apo notave muzikore. Ai kishte konstruktuar njė kornizė me tela  dhe nė ta kishte vendosur perla tė qelqta me ngjyra tė ndryshme, formė dhe madhėsi, tė cilat i akordonin vlerave tė notave. Nė kėtė mėnyrė ai kishte shpikur citatet dhe temat muzikore.

Gjuhėn e shenjave dhe formulėn e lojės e kishte themeluar Bazelaku.

Franca pėr herė tė parė kishte lejuar organizimin e kėtyre lojėrave e mė vonė edhe Anglia. Po ashtu me rastin e organizimit ishte emėruar edhe dirigjenti suprem, i cili mbante titullin Magister. Njė magjistėr i tillė ishte Jozef Knehti  pėr tė cilin thuhet se  kishte mėsuar gjuhėn latine nė Berolfingen ndėrkohė qė ishte bėrė mėsues i muzikės. Autori pėrshkruan rrugėn jetėsore tė Knehtit dhe arritjet e tij nė lojėn e perlave tė qelqta.

 

3. Ujku i stepės "Stepenwolf"

 

Njėra ndėr veprat mė tė lexuara tė shkrimtarit gjerman, Herman Hesse, ėshtė edhe romani i titulluar “Ujku i Stepės” i botuar nė vitin 1927. Pikėrisht pėr kėtė roman nė vitin 1946, herman Hesse shpėrblehet me ēmimin Nobel pėr letėrsi.  „I vetėm dhe i keqkuptuar nga tė gjithė", kėshtu ndihet edhe Hesse vetė pėr njė pjesė tė madhe tė jetės sė tij. Nė shtėpinė prindėrore, nė familjen e njė misionari protestant baltik, pėrgjegjės pėr Indinė, mbizotėrojnė njė klimė e stėrfalur dhe metoda mizore edukimi, qė synojnė tė thyejnė vullnetin e fėmijėve. Kur Hermann arratiset nga shkolla e manastirit tė Maulbronn-it, futet pa njė pa dy nė njė shtėpi kurimi. Nga ndryshimi i pėrshtatjes dhe rebelimit, qė ėshtė tipik pėr rininė, por ekstrem te ai, shėnon sukseset e tija tė para letrare. Nėpėrmjet vuajtjeve dhe luftėrave tė veta, qė gjejnė pasqyrim nė veprat letrare, Hesse i fton lexuesit pėr t'u identifikuar me njerėz qė e kėrkojnė rrugėn e vetė, dhe njėkohėsisht tregon pika orientimi dhe qėllime tė mundshme. Pika kyēe kėtu ėshtė pranimi i vetvetes, qė pėrfshin edhe anėt e errėta tė personalitetit, tė ashtuquajturėn hije.

 

V

Romani “Siddharta" i Herman Hesses

 

Romani “Siddharta" i Herman Hesit, shkrimtarit mė tė njohur gjerman, fitues i ēmimit Nobel pėr letėrsi, ėshtė ndėr veprat mė tė pėrkthyera dhe mė tė lexuara nė botė. Ky shkrimtar ėshtė i njohur edhe me romanet: “Ujku i stepės”, “Loja e perlave tė qelqta”   Pėrveē shkrimeve nė prozė, Hermann Hesse shquhet si poet me mė shumė se 680 poezi tė pėrmbledhura nė 12 vėllime. Poezitė e tij dallohen pėr ndjesi tė hollė e pėrsosmėri tė vargut. Temat e tyre janė ato tė anėve mė delikate e mė tė rėndėsishme tė shoqėrisė njerėzore, si vėllavrasja (Kėnga e vdekjes sė Abelit), trishtimi, vetmia etj.Vėllimet e tij me poezi janė: "Romantische Lieder" (Kėngė romantike, 1898), "Gedichte" (Poezi, 1902), "Unterwegs" (Nė rrugė, 1911), "Musik des Einsamen" (Muzika e vetmitarit, 1915), "Ausgewehlten Gedichte" (Poezi tė zgjedhura, 1921), "Krisis" (Krizė, 1928), "Trost der Nacht"

(Ngushėllimi i natės, 1929), "Vom Baum des Lebens" (Nga pema e jetės, 1933), "Neue Gedichte" (Poezi tė reja, 1937), "Der Blütenzweig" (Dega e lulėzuar, 1945), "Die späten Gedichte" (Poezitė e vona, 1963). Pavarėsisht nga titujt e vėllimeve dhe temat e shumta tė poezive tė tij, ato, pėrmbledhtas, mund tė quhen autobiografi lirike e poetit. (Petraq Kolevica, Shtėpia botuese, “Naim Frashėri”, Tiranė, 1987). 

Siddharta ėshtė njė kryevepėr e letėrsisė sė pėrbotshme, meqė trajton njė temė universale, temėn nė kėrkim tė dijes dhe tė jetės, nė kėrkim pėr tė zbėrthyer qėllimin e pazbėrthyeshėm tė fenomenit jetė.  

Nė „Sidarta", njė nga kryeveprat e tija, Hermann Hesse arrin njė
sintezė tė feve perėndimore dhe lindore. Krahas konceptit budist tė njėsisė sė tė gjithė tė qenėve, sidomos tė vetes individuale me atė universale, vihet koncepti i krishterė i dashurisė pėr gjithēka qė jeton dhe ekziston. Mirėpo, nė fund tė fundit Sidarta, pas takimit me Budėn, preferon tė mos ndjekė asnjė doktrinė, por tė shkojė rrugėn e vet. ( Silke Liria Blumbach, pėrkthyese,  Gazetare – Shkrimtare, AL-GJ-EN-FR-PT)

 

Hese ka bėrė pėrpjekje qė pėrmes fragmenteve nga jeta e Sidarta Goatama Budės, i cili ka jetuar nė Indi rreth viteve 560-480 para Krishtit, tė trajtojė fenomenin e jetės dhe religjionit sipas pikėpamjeve tė Budės. Nė kėtė segment ai ka arritur tė sintetizojė tėrėsinė e mendimeve gjeniale tė Budės nė referenca tė shkurtra dhe nė dialogun specifik, por shumė tė thjeshtė e tė kuptueshėm tė personazheve, pėr ta bėrė veprėn dhe pėrmbajtjen e saj mė tė kuptueshme dhe shumė mė tė kapshme pėr lexuesin.

Hese ka ngritur njė monument letrar, tė cilin nuk e zbeh dot asnjė kohė. Pėr mė tepėr, nė botėn e sotme tė shpejtėsive kozmike, nė botėn e digjitalizimit tė shkencės dhe teknikės, nė botėn e globalizimit tė zhvillimeve kapitale nė tė gjitha segmentet e jetės, njeriu gjithnjė e mė tepėr po varfėrohet, po tjetėrsohet dhe po e humb ritmin normal dhe natyror tė tė jetuarit.

Siddharta, sikur e pėrshkruan shkrimtari, Herman Hese ishte pinjolli i bukur i brahmanėve, i cili qe rritur dhe edukuar nė jetėn tradicionale tė kohės, me shumė tė mira e begati.

 

 

1. Rrėfimi pėr Sidartėn

 

Duke vėrejtur se nuk e joshte jeta brenda rrethit familjar e shoqėror, meqė nuk gjente dot lumturi, ai niset nė rrugė pėr ta zbuluar qėllimin e jetės. Nė rrugėn e tij tė asketit, Siddhartės, i bashkohet shoku mė i ngushtė, Govinda. Tė dy, ndėrkohė, takohen me samanėt, me pjesėtarė tė kastave tė murgjve asketė, tė cilėt agjėronin, ecnin, meditonin dhe jetonin nga lėmosha qė u jepnin tė tjerė. Ata jetonin shpengueshėm nė natyrė pa menduar pėr ushqimin, pa e lodhur kokėn pėr obligimet jetėsore, por duke iu pėrkushtuar besimit dhe meditimit.

Siddharta, ishte nisur nė rrugė ta gjente vetveten, qėllimin e jetės, nirvanėn e paarritshme. Dhe kjo, sipas tij, arrihej duke vuajtur, meqė shpėtimi kėrkohej duke sakrifikuar gjithēka nga tė mirat qė sillte jeta, duke anashkaluar tė gjitha dhuntitė dhe hiret e saj. Ai jetonte nė skamje, me qėllim pėr tė zbuluar edhe atė anėn tjetėr tė jetės. Nė rrugėtimin e tij tė gjatė nėpėr pyje e male, Siddharta kupton se edhe vuajtja si e tillė nuk sillte asgjė mė shumė, meqė gjithēka sillej nė rreth, gjithēka pėrsėritej. Duke kuptuar se nuk e kishte gjetur jetėn, tė tillė sikur e kėrkonte, ai pas shumė viteve ndahet nga Govinda dhe fillon jetėn tjetėr, jetėn e epsheve dhe tė kėnaqėsive, qė i ofron jeta.

Takohet me kurtizanen Kamala, e cila ushtronte “zejen” e dashurisė, por Siddharta nuk gjen dot prehje as kėnaqėsi, as mendonte se kishte arritur qėllimin e jetės, sepse dashuria trupore, sipas tij, iu takonte njerėzve fėmijėror dhe jo njerėzve tė pėrkushtuar pėr tė zbuluar hiret e vėrteta tė jetės. Takohet me tregtarin, Kamasvami dhe pėr njė kohė tė shkurtėr bėhet i pasur duke shijuar tė gjitha kėnaqėsitė e jetės, pijen, dashurinė, paratė, jetėn e shfrenuar, por sėrish ndien zbrazėti dhe e braktis atė jetė, tė cilėn do ta quante jetė e “njerėzve fėmijėror”.

Pasi i ka provuar tė gjitha tė mirat e jetės, ai sėrish fillon rrugėn e asketit meqė nuk gjen dot prehje duke gjurmuar jetėn. Ai sėrish kthehet nė natyrė te “Lumi i rrjedhshėm” pėr tė vėshtruar, qetėsinė e rrjedhėn e pėrjetshme tė ujit nė lumė. E zė gjumi afėr njė rrapi dhe kur zgjohet sheh pranė njė njeri, i cili e kishte ruajtur derisa ta bėnte gjumin, me qėllim tė mos e helmonte ndonjė gjarpėr. Nė moment ai njeh shokun e tij tė dikurshėm, asketin e papėrmirėsueshėm, Govinda. Rinjohja me Govindėn i jep kuptim jetės, por ai vazhdon rrugėn e tij. Ndėrkohė takohet me lundėrtarin Vasudeva, tė cilin e lut tė bėhet ndihmėsi i tij.

 

2. Gjithēka rikthehet

 

Kanė kaluar shumė vjet dhe gjatė njė pelegrinazhi ai takon Kamalėn, kurtizanen e dikurshme, pikėrisht nė kohėn, kur atė e kishte helmuar gjarpri. Ajo, edhe pse me dhembje, nė pėrpėlitje pėr tė dhėnė shpirt e njeh, Siddhartėn dhe i tregon se djali, i cili i rrinte pranė, ishte biri i tij. Siddharta gėzohet qė kishte gjetur djalin, pėr tė cilin nuk kishte ditur se ekzistonte, ndėrkohė qė Kamala vdes.

Siddharta tashmė jeton me Vasudevėn dhe djalin, i cili nuk mėsohet dot me jetėn e babait asket dhe njė ditė e fyen pėr jetėn e tij tė mjerė dhe ikėn duke marrė botėn nė sy. Siddharta ndien brengė tė thellė pėr djalin, i cili kishte mbetur nė botėn e madhe e tė pamėshirshme. Ai brengoset pėr fatin e tij, por nuk e kthen dot, ashtu sikur nuk kishte arritur ta kthente atė i ati, shumė kohė mė parė.

Fillon koha e Sansarės, qė ėshtė burimi i dhembjes pėr tė birin, i cili do tė ikte sikur ai kishte ikur nga i ati... “Unė tė urrej, nuk dua tė bėhem i butė, mė mirė bėhem cub, i kishte thėnė ai.

Siddharta tashmė lundėrtar kishte kuptuar simbolikėn e rrjedhės sė ujit nė lumė, meqė edhe jeta zhvillohej rrjedhshėm, po ashtu si uji qė derdhet herė qetė herė rrėmbyeshėm nė shtratin e limit. Sėrish takohet me Govindėn, asketin e pėrjetshėm, tė cilit ia zbulon disa nga sekretet e jetės, qė tashmė i kishte fituar nga pėrvoja e gjatė.

Kjo ėshtė shkurtimisht pėrmbajtja fabulare e romanit Siddharta, tė shkrimtarit tė mirėnjohur botėror, Herman Hese. Nė dukje kemi tė bėjmė me njė rrėfim tė thjeshtė tė jetės sė njė brahmani, por gjatė leximit tė kujdesshėm tė veprės zbulojmė esencėn e filozofisė budiste, e cila ka vlera tė pamohueshme nė drejtim tė njohjes sė fenomenit jetė.

 

3. Diturinė mund ta rrėfesh, urtėsinė jo

 

Ky libėr i meditimit dhe menēurisė zbulon para nesh konceptin budist mbi jetėn, jetėn tė cilėn Buda e kishte krahasuar me telin e instrumentit. “Telin po ta lėsh krejt lirshėm, nuk nxjerr melodi, po ta shtrėngosh fort kėputet”. Pikėrisht kėsaj filozofie iu ka pėrmbajtur shkrimtari Hese gjatė shtjellimit tė romanit.

Siddhatra ishte nė rrugėn e tij jetėsore duke hulumtuar pėr ta zbuluar misterin e mesit, e atij mesi qė nuk duhet shtrėnguar sa tė kėputet, pa e lėnė edhe aq lirshėm, sa tė mos jetė nė gjendje tė nxjerrė tinguj.

“Diturinė mund ta rrėfesh, por urtėsinė jo. Urtėsinė mund ta gjesh, mund ta jetosh, mund tė bartesh prej saj, mund t’i bėsh mrekullitė e saj, por ta thuash e ta mėsosh nuk mundėsh. Urtėsia, qė pėrpiqet ta rrėfejė ndonjė i urtė tingėllon si budallallėk...” Kėshtu thoshte Buda, pėr tė konstatuar se njeriu ishte i tillė ēfarė ishte, duke pėrkufizuar se “kurrė nė jetė nuk mund tė gjendet njė njeri tėrėsisht i shenjtė, apo tėrėsisht mėkatar.

Kėnaqėsitė qė sjellė epshi janė sikur flaka e kashtės, e cila digjet pėrnjėherė por edhe shuhet shpejt dhe nuk lė asgjė prapa pėrveē hirit, qė sakaq do tė bėhet pluhur. Jeta e vėrtetė ėshtė sikur guri, i thotė ai Govindės. Merr nė dorė njė gur dhe thotė: “Ky kėtu ėshtė njė gur dhe nė njė kohė tė caktuar do tė bėhet dhe, baltė, e prej dheut do tė bėhet bimė, pastaj kafshė apo njeri. Kėshtu kam menduar dikur ndėrsa tani tash mendoj se ky gur ėshtė edhe gur, ėshtė edhe kafshė ėshtė edhe Budė... Nė momentet e fundit tė jetės Siddharta pa fytyrėn e njė peshku qė po ngordhte me sy tė nxjerrė.... fytyrėn e njė fėmije tė sapolindur tė kuqe nga tė qarėt... pa fytyrėn e njė vrasėsi duke ngulur njė thikė nė trupin e njė njeriu. Siddharta vėshtroi nė ujė, dhe nė ujėt qė rridhte iu shfaqen atij pamje e figura, iu shfaq i ati i vetmuar, i hidhėruar pėr tė birin, iu shfaq vetvetja edhe ai i lidhur nė pranga malli pėr tė birin e larguar, iu shfaq i biri edhe ai i vetmuar duke rendur plot lakmi nė udhėn pėrvėluese tė dėshirave rinore, secili drejt qėllimit, secili i djegur nga qėllimi i vet, secili i vuajtur dhe i brengosur...

Gjithēka kthehet pėrsėri nė vendin e vet, mbase sipas ligjeve apo programit hyjnor, pjesė e tė cilit jemi edhe ne njerėzit, tė cilėt rrojmė nė kėtė botėn tonė tė madhe e tė vogėl. (Ahmet Qeriqi: “Gjithēka kthehet pėrsėri”, shėnim pėr romanin “Siddharta”, tė shkrimtarit tė madh gjerman, Herman Hese, RKL)

 

 

VI

Kritika letrare gjermane pėr veprat e Herman Hesses

 

         Hugo Ball uber Hermann Hesse und den “Siddharta

 

Die Entstehung des “Siddharta” hat mehr als die anderen Bücher des Dichters eine Geschichte. Beendet wurde das Werk 1922 im Tessin. Der erste Teil aber bis zum Einschnitt, wo Kamala auftritt, verweist in die Nachbarschaft der >> Märchen <<. Noch in deren Erscheinungsjahr 1919 wurde dieser erste Teil niedergeschrieben und erschien in der Neuen Rundschau. Auch die weitere Entwicklung des Buches , bis dahin, wo Siddharta den Tod im Wasser sucht und plötzlich seinen Freund Gowinda neben sich findet, entstand schon im Winter 1919. Dann tratt eine Pause von  fast anderthalb Jahren ein, die sich nur so erklären lässt, dass der Siddharta- Kompleks, der früher zu lokalisieren ist, durch das Klingsor-Erlebnis von 1919 gekreuzt wurde. Der Märchenton des ersten Teiles, die Ablösung vom Vater und auch die Widmung an Romain Rolland bieten hinlangliche Reminszenzen an die erste Berner Zeit. Aber noch  die  Kamala- Episode des Zweiten Teiles erhält wesentliche Entscheidungen bereits in Bern. Neu sind eindringliche religiöse Studien in den Jahren 1919- 1922, und neu ist im ganzen ein veränderter Charakter der Musik. Vorher und den >>Klingsor<< eingeschlossen, ist Hesses Musik mit der dunkelbunten Süssigkeit von mittelalterlichen Kirschenfenstern zu vergleichen. Jetzt bekommt diese Musik einen Lichtstrahl von oben, aus hoher Höhe .Jetzt füllt sie sich mit Tageshelle und lächlendem Götterglanz.

Ich zeigte, wie in der Seminaristenzeit das Zerwürfnis mit dem Vater sich entwickelte. Bald, mit den ersten Erfolgen des Dichters, und wohl schon mit dem Tode der Mutter, tritt im Verhältnis zum Vater eine Wandlung ein. Sie führt zwar noch nicht zu einem gegenseitigen Verständnis auch in religiösen Fragen, aber doch wohl zu einem wieder innigeren Austauch. Rührend ist es zu sehen, wie der Vater in einem Trostbüchlein fur Leidende 1909, da er schon nicht  mehr in Calw, sondern in Kronthal wohnt, eine Stelle aus seines berühmten Sohnes>>Peter Camezind<< zitiert. Es ist bezeichnenderweise ein Passus, der die  franziskanische Neigung des Camezind zu seinem Krüppel-Freunde betrifft und wo es  heist :>>Es began eine gute, erfreuliche Zeit fur mich, an de rich zeitlebens reichlich zu zehren haben werde.<> Guter Rat für Leidende aus dem altisraelitischen Psalter<>Siddharta<<. Den der Präzeptor Lohse in >>Gertrud<<, der die Karma , die Schiksalslehre vorträgt, ist kein anderer als des Dichters Vater selbst. Er ist, von Blutsbanden ganz unabhänhig, der erste Freund und auch der erste Mystagoge seines Sohnes gewesen.

Lange voher schon,1911, zur Zeit der Indienreise, ist die Gestalt des Vaters im >>Singapur- Traume<< mild geworden>>. Ich lehre dich nicht, ich erinnere dich nur<,, spricht die vertraute Stimme. 1913 erscheint ein Buch des Vaters, >>Aus Henry Martyns Leben, Briefen und Tagebüchern<<, und es ist die Geschichte eines indischen und persichen Missionars. Johannes Hesse verfügt darin über eine grosse Skala der Darstellungsmittel. Politisch-religiöse, kulturelle und ethnographische Interessen zeigen  das Bild jenes evangelischen Martyres in vielseitiger Beleuchtung. Nur die Musik der Sprache fehlt diesem Buche, um es zu einem Meisterstuck der Memorienliteratur zu erheben. Und merkwürdig: im selben Jahre 1913 erscheint des Sohnes Buch>> Aus Indien<, und enthält als wichtiges Stück die Erzählung>>Robert Aghion<<, und es ist ebenfalls die Geschichte eines Missionars. Sie ist, mit den Kenntnissen des Vaters verglichen, einförmig und fast dürftig; aber sie hat Musik, sie hat jenes gewisse Etwas, das den Dichter vom Schriftsteller unterscheidet. 

Aber weiter.1914 publiziert der Vater in den Basler Missionstudien eine Broschüre>>Laotse ein vorchristlicher Wahreitszeuge<<, und 1914 in einem durch den Krieg abgebrochenen Romanfragment >>Das Haus der Traume<< finde ich beim Sohne die ersten Spuren chienesicher Studien. Diese Studien treten dann in den >>Märchen<< und später im >>Klingsor<< stark hervor, um schliesslichim >>Kurzgefasten Lebenslauf<>I Ging <<, zu führen,nach dessen Anweisung der Verfasser in ein selbstgemaltes Eisenbänchen steigt und sich chinesischerweise auf Nimmerwiedersehen empfiehlt.

1916 ist das Jahr, in dem des Dichters Vater in Kornthal gestorben ist. Jetzt erst, von 1916 an, beginnt den Dichter die Lösung jenes anderen grossen Themas zu beschäftigen, das seine Kindheits- und Juglingsjahre erfüllte: Die Lösung des Verhältnisses  zum Vater. Die Frucht ist, sechs Jahre später, der >>Siddharta<<. Vorher aber muss { im >>Demian und im .>>Klingsor<<} jene gerade vom Vater lange Zeit zurüczkgedämmte Welt eines triebhaft wuschernden Sinnen- und Gefühlslebens Gestalt geworden sein.

Im >>Siddharta<< sucht Hesse vor allem die Musik Indiens  zu erfassen.  Er tragt ihren Klang seit frühestem Kindergedenken im Ohr; diesen hieratischen Dreiklang, der den Satz gleich einem Sternbild tönen lässt, indem er dreimal dasselbe sagt, nur in anderer Wendung. Priesterlich tanzt und scheitert die Sprache, den der Priesterschritt ist ein feierlicher Urtanz  und das Tänzerische ist dem Priester eigen. Ein wohlgefühltes Geschmeide ist  diese Sprache, sorglich sind die Verschlüsse und Verschränkungen angebracht, die mit ihm verdeckt und verschlossen wird. So zieht sich kreuz und quer ein Goldgehänge und Silbergefüge uber den Leib  des Erleuchteten, des Buddha, dessen Gesicht alle Zeichen  in sich verschling und in alle Zeichen sich auflöst. Und so kommt es, dass Gowinda zuletzt verwundert seines Freundes Siddharta gesicht nicht mehr sieht. >> Er sah staat dessen andere Gesichter, viele, eine lange  Reihe,  einen strömenden Fluss von Gesichter, viele, eine lange Reihe, einen  strömenden Fluss von Gesichtern, von Hunderten, von Tausenden, welche alle kamen und vergingen und doch  alle zugleich da zu sein schienen.<<

Er sieht die Embleme, das Tempelgesicht, das Gesicht der Ruhe und der heiligen Zeichen; das Gesicht der Götter und des ewiegen Kreislaufs. Alle diese Gesichte zusammen machen den Blick des Erleuchteten aus, dem die Sprache ist im Schmeltztiegel der Schmerzen flüssig gemacht und über dem Feuer des Schicksals gelautert worden. Es ist milder Goldglanz und blaue Emaille in ihr und ein feines metallisches Klirren. Und die Sprachkette ist gerafft zu vielen schwingenden Bogen, und alle sammeln sich über dem riesigen Haupte des Krischna, der über den Schlangen tanzt und der doch nur eines der Gesichte ist, die den Blick des Brahmanansohnes Siddharta erfüllen. Denn dieser kommt von der Mutter her, und die Mtter tragt Götter wie Menschen im Schoss; sie ist der Strom und der ewige Kreislauf.

Die Lehre des >>Siddharta<<, wenn man davon sprechen will, führt vom Priesterhause weg an den Fluss, zum Natursymbol. Ob es ein Indisches ode ein scweizerisches Paradies sei: immer doch ist ein Naturparadies , nicht ein >>geistiges<<. Immer ist es das >> Reich Gottes auf Erden<<, und im Gegesatze zu den anderen, zu allem anderen, erobern muss. Immer ist es ein Protestierender, ob Dinge die dem schönen Scheine erobert und in ihn  aufgelöst weden sollen . Es gilt keine aussere Autorität, heisse sie Vater oder Gautamo Buddha; nur die Stime des eigenen inner gilt. Es gilt kein errungerer Besitzt und keine geprägte Form, mögen sie wie  im>>Camezind<< Zivilisation oder wie im >>Siddharta<< Offenbarung heissen. An die harte Welt der Dinge soll die Liebe anknüpfen, nicht an Gedenken, die von den Dingen herkommen. Woher aber kommt die liebe? Sie ist wohl eine gnade, ein  Urphänomen, wie die Dinge selbst voll der gnade sind. Und nur wo  Gnade und Gnade sich  treffen, wo der  brüderliche  Einklang, wo die Möglichkeit einer Verwandlung des Steins in den Erleuchten und des Erleuchteten in den Stein empfunden wird, nur dort ist fur Siddharta Gott. Oder besser: Dort ist für ihn die  ewige Mutter.[i]

Erschien 1927  zu Hermann Hesse 50. Geburstag und im Jahre  der  Veröffentlichtung des Steppenwolfes. Hugo Ball starb  im selben Jahr an einem Krebsleiden.

[1] Hermann Hesse: Siddharta {über- Buddha]

 

 

VIII

 

Literatura

 

1. Hugo Ball uber Hermann Hesse und den “Siddharta

2. Heide Soltau, Dojēe Vele,  18. 7. 2008.

3. Ahmet Qeriqi: Bota e trishtuar dhe absurde e Franc Kafkės.

4. Ballkan Web, Madame Baterflaj.

5. Danubius Forum, 13 shtator 2009.

6. Remzi Salihu: Lirika moderne dhe avangardja nė letėrsinė gjermane, Portali Akllapi net, 22. 12. 2009.

7. Petraq Kolevica, Shtėpia botuese, “Naim Frashėri”, Tiranė, 1987.

8. Silke Liria Blumbach, pėrkthyese, gazetare, shkrimtare, AL-GJ-EN-FR-PT.

9. Zana Vokopola, libri Miqėsia, Shtėpia botuese “Besa” nė Itali.

10. Ornela Leone:  Herman Hesse ishte kėrkimtar gjatė tėrė jetės.

11.Ahmet Qeriqi: “Gjithēka kthehet pėrsėri”, shėnim pėr romanin “Siddharta”, tė shkrimtarit gjerman, Herman Hese, RKL.



[i] Hermann Hesse: Siddharta {über- Buddha]

» Pėrdorimi pa vend i fjalėve dhe shprehjeve: “dizajnim, eveniment kulturor, dhe art pamor”» Mehmet Bislimi: Ndėrgjegjja nė peshojė» Qerimane Polisi: Nė 6-mujorin e ndarjes nga jeta dhe 61-vjetorin e lindjes sė prof. dr. Mehdi Polisit» Nezir Myrtaj: Kujtime pėr dėshmorin, Afrim Zhitia» Adil Fetahu: Njė vepėr pėr Shefqet Bylykbashin, i njohur si Shefqet Kapetani» Dr.sc. Ilmi Veliu: Nė shenjė kujtimi nderi e respekti pėr prof.dr. Mehdi Polisin» A. Qeriqi: “Enciklopedia....” e njėanshme dhe pa kriter shkencor e Ndriēim Kullės» Ilmi Veliu: Isa Boletini ne Beograd» Albert Z. Zholi: “Malboro”» Pirro Prifti: Ēmimi Nobėl - pėrsėri larg Kadaresė» Adil Fetahu: Njė libėr qė na kujton historinė e gjenocidit mbi shqiptarėt» Dorota Horodyska: Kadare, shumė pranė ēmimit “Angelos”» Rilindėsi i kohės sonė (Nė 78-vjetorin e lindjes sė dr. Rexhep Qoses)» Dr. Fatmir Terziu: Diskurset e fotografisė sė luftės sė Kosovės nė spektrin filozofik tė njė libri» Afrim Berisha: Pėr “Kėmbėt e Gjarprit”, tė zvarranikut Surroi» Luela Myftari: Tė mėsojmė Esperanto» Albert Z. Zholi: Elona» Adil Fetahu: Ka apo nuk ka piramida ilire nė Bosnje?» Ismet Azizi: Departamenti Gjeografisė shėnoi 50 vjetorin e themelimit» Ismet Azizi: Njė atllas gratis por i pavlerė» Jusuf Zenunaj; PĖR KUVEND E QEVERI» Sali Onuzi: Kujtim pėr Hamdi Gjanėn nė 70 vjetorin e lindjes sė tij» Adil Fetahu: Njė libėr qė gjithsesi duhet tė lexohet» Ahmet Qeriqi: Ku fitoi Gegėria, ku humbi Toskėria?» Zymer U. Neziri: Konferenca e Dytė Ndėrkombėtare pėr Eposin e Kreshinikėve


LAJMET | HISTORIKU | DËSHMORËT | ANALIZA | INTERVISTA | KULTURA | TEMA HISTORIKE | PERSONALITETE | SPORT | TEKNOLOGJI | BOTIMET | GALERIA

Tel: +381 38 249 237, +377 44 417 225, E-mail: info@radiokosovaelire.com; Rr. Thimi Mitko, Nr.6, Bregu i Diellit, Prishtinë.